Pinigai ir Altruizmas Ciuriche

Data: 2010 06 07

Autorius: Kęstutis Vingilis. Spausdinta: Verslo klasė nr.3 (94) 2010 05 30.

Sudarant bet kokį sandėrį, natūraliai kyla klausimas: “o kas man iš to? Kokia nauda man?”

Prieš 400 metų Williamas Shakespear’as kėlė dilemą “Venecijos pirklyje”. Siužete jis niurna apie kelis veikėjus: kilnų, nors ir šiek tiek naivų altruistą Antonio, kuris aukojasi, prasiskolindamas palūkininkui, vardan draugo, norinčio greitai praturtėti ir vesti gerą (turima omenyje, turtingą ir gražią) nuotaką; racionalų pragmatiką žydą Šeiloką, kuris už paskolintus auksinius ir apdraskytą šeimos garbę keršija, reikalaudamas svaro Antonio kūno mėsos - širdies. Antonio už savo altruizmą pasiruošęs sumokėti gyvybe, jo antipodas Šeilokas egoistišką pragmatiškumą iškelia aukščiau visko ir atrodo, jog jam pasiseks gauti tai, ko troško. Kas laimėjo, o kas pralaimėjo? Šeilokas galiausiai prarado viską, Antonio altruizmas, galima sakyti, laimėjo draugą, turtus ir kitų pagarbą. Shakespear’ui tai buvo svarbu. Ar tai svarbu mums ir ne tik žodžiais?

2010 m. balandis. Idealiai nuglostytas Ziurichas – pasaulinis finansų bastionas, ginkluotas idealia vokiška tvarka, būriais kostiumuotų bankų smogikų-konsultantų, mandagiom šypsenom ir neįprasta gausa prabangių automobilių. Įkritau į konferenciją, kuri gvildeno altruizmo ir empatijos galimybes ekonominėse sistemose. “Bruzda kosminiai laivai” yra toks prašmatnus rusiškas posakis, tiksliai atspindintis mano pirmąsias mintis šia tema. Bet čia, rimtai nusiteikę, susirinko pasaulinio lygio psichologijos, ekonomikos, antropolgijos, neurologijos, kontempliatyviųjų studijų mokslininkai, keli šveicarų bankų, bei amerikietiškojo kapitalo atstovai ir ... pats Tenzinas Gyatso, keturioliktasis Dalai Lama.

Konferencijos tikslas supaprastintai – pasvarstyti, kas mumyse yra lemiami veiksniai, priimant eknominius sprendimus ir ar galima kažką daryti kitaip, kad rytojus būtų kažkiek geresnis.

Altruizmo tyrimai

Ernst Fehr, mikroekonomikos ir eksperimentinės ekonomikos profesorius Ciuricho ir Masačūsetso technikos universitetuose (Massachusetts Institute of Technology), 2009 m. minimas tarp Nobelio premijos lauretų, išrinktas antru geriausiu visų laikų vokiškai kalbančiu ekonomistu. Rimtas. Pasakojo apie kelis savo eksperimentus su altruizmu mūsų protuose (arba širdyse):

Sudaromos nepažįstamų tarpusavyje asmenų poros (A ir B). Kiekvienam duoda po 10 eurų, kuriuos galima pasilikti sau (A), o galima siųsti kitam (B) poroje, tokiu atveju eurai pasidvigubins (jeigu siųsi 10 eurų, kitas (B) gaus 20 eurų). Tada antrasis (B) gali pasirinkti: pasilikti gautus pinigus arba siųsti atgal (A). Esmė – mano eurai turi daugiau vertės duodant juos tau ir gaunant iš tavęs atgal. Mums abiem nuo to geriau. Problema, kad A ir B yra visiškai nepažįstami ir jie susitinka tik vieną kartą. Dalyvavo 1000 padorių, gyvenimo ne visai sugadintų vokiečių. Rezultatai – B asmuo (tas kuris pirma gaudavo, o vėliau galėdavo rinktis), visada duodavo mažiau nei gaudavo (jeigu A davė 10 eurų, B vidutiniškai davė atgal 6,5 eurų). Žiauru. Tada eksperimentas “patobulinamas”, įvedant stebintį asmenį C, taip pat gaunantį 10 eurų, kuris turi galimybę nubausti tą, kuris jo nuomone elgiasi neteisingai (tokiu atveju jis gali savanoriškai išleisti 1 savo eurą, kad “sunaikintų” 3 eurus iš B asmens piniginės). Rezultatai – 60 % B asmenų pradėjo atiduoti tiek, kiek gaudavo t.y. ėmė tikėti į bendrą gėrį arba tiksliau išsireiškus, jeigu aš pažeidžiu lygybės principą ir mane nubaudžia šiandien, aš galbūt nesukčiausiu rytoj, nes mane stebi aplinkiniai. Patetiška, bet aplinkinių nuomonė statistiškai yra svaresnis argumentas negu vidinės moralės taisyklės. Ar yra koks nors skirtumas kaip žmonės elgtųsi su 100 eurų, o gal su trijų mėnesių pajamomis? “Ne”, pasak E. Fehr.

Kitas eksperimentas, kurio tikslas yra pabandyti kiek žmonės yra linkę atiduoti savo gerą dėl bendro gėrio. Dešimties žmonių grupė susitinka 10 kartų. Kiekvienas gauna kiekvienąsyk po 10 JAV dolerių. Per susitikimus žmonės gali pinigus pasilikti sau arba dalį jų atiduoti bendram projektui. Sąlyga kaip ir anksčiau - jeigu duodi 1 dolerį, jis pavirsta 2 doleriais projekte, bet kadangi projektas yra bendras, tad tas gėris išdalinamas visiems. Dalyvių yra 10, todėl davėjas atgal gauna tik 20 centų). Pagrindinė mintis – jeigu siekiu tik asmeninės naudos, nedarysiu to, ko iš manęs prašo. Svarbus dalykas, jog viskas vyksta anonimiškai ir niekas nemato, kas ką duoda. Rezultatai – tendencija duoti ilgainiui mažėjo (statistiškai nuo 5 dolerių donacijos pradžioje iki 1,5 dolerio 10-ąjį kartą), viso davė 60 %, iš kurių 15 % dalyvių duodavo tik tada, kai tikėdavosi, jog kiti taip pat duos. 40 % iš vis nieko nedavė, tik gaudavo. Taip vadinami laisvieji raiteliai (angl. free riders), sistemos išnaudotojai. Daugelyje Europos šalių ir toje pačioje Lietuvoje yra daug tokių mohikanų ir mohikanikų, kurie “perpratę” sistemą, naudojasi įvairiomis išmokomis, pašalpomis, lengvatomis, už tai nieko neduodami kitiems. Nebent ironišką šypseną. Bėda ta, kad tie 15 % ilgainiui supratę, kad yra tokių, kurie nemoka nieko, ima irgi nemokėti, piktintis sistema ir “tais niekšais”. Jie nebenori maitinti tų “savanaudžių veltėdžių”. Kitaip tariant, kuo daugiau korupcijos sistemoje, tuo daugiau individas asmeniškai įstraukia į “visuotinai priimtiną” reikalą ir užmerkia akis.

Vienas iš būdų visa tai “pataisyti” yra efektyviai sankcionuoti tuos 40 % “veltėdžių” (veikiantis įstatymas, nepriklausoma policija, demokratijos mentalitetas žmonėse, mokesčių sistema ir pan.). Eksperimentas tęsiasi su tomis pačiomis grupėmis dar 10 kartų, bet papildomai įvedama sąlyga, kad kiekvienas gali “bausti” jo nuomone nesąžiningus, panaudojant savo pinigus (1 mano doleris “nukerpa” 3 jo dolerius). Kaip manote, ar kas nors pasikeitė? Duoti bendram projektui ėmė 90 % dalyvių. Tie patys žmonės, tik pasikeitusi sąlyga, kada kiekvienas gali “palaikyti” tvarką (bendras teisingumo normas) ir tada didžioji dauguma... duoda.

Dažniausiai savanoriškai duodi kitiems tada, kada esi tikras, jog nebūsi apgautas ir tie pinigai nebus išvaistyti tiems, kurie nieko nedarė. Klausimas, kodėl Lietuvoje sunku su mokesčių surinkimu? Palieku atsakyti skaitytojui, bet trumpai paminėsiu kaip pavyzdį Lietuvos įvaizdžio kūrimo kompaniją su “įsisavintais” 8 mln. litų ir ... nieko (nebent pasvaičiojimus apie “drąsią Lietuvą” laikytume profesionaliu darbu), bei priešpastatyti M. Jovaišą su nuosavais 50 000 litų sukūrusį bendro Lietuvos įvaizdžio logotipą ir šūkį, kurį internete dalina nemokamai (bent jau kol kas).

Galima sušukti “valio!” ir sakyti tai universalus dalykas (nes eksperimentas buvo atliktas 14-oje šalių), bet pasirodo ne. Tai veikia Šveicarijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje, JAV, bet neveikia kai kuriose šalyse kaip pavyzdžiui Graikija. Čia, kai kažkas “nubaudžia” vieną iš dalyvių už nealtruistišką elgesį, vietoj pasitaisymo, sekantį kartą “nubaustasis” beatodairiškai keršija naudodamas savo pinigus ne bendram projektui, bet siekdamas “nukirpti” pinigus tų, kuriuos jis įtaria pasielgus “negarbingai” (t.y. “nubaudusius” jo Didenybę, kuris pasielgė visiškai natūraliai pasilikdamas duotus pinigus ir dar plius gaudamas kitų davėjų pinigų dalį iš Bendro Projekto). Kaip veikia Lietuvoje, aš nežinau, bet tendencijas galima spėti. Vis dėlto išvadas reikėtų pasidaryti kiekvienam, nes “kas kitas, jeigu ne mes?” O “liberalsocialdemokonservateisingumo” partija vistiek kol kas... turbūt... nieko realiai nedarys šiuo klausimu, nes nieko nėra naudingiau už asmeninį interesą, pridengtą visuomeninio intereso skraiste.

Lordas Richardas Layardas, Londono Ekonomikos Mokyklos (London School of Economics) profesorius emeritas, savo tyrimuose koncentravosi į akivaizdžiai atmestiną dalyką – kiek pinigų kiekis įtakoja laimės kiekį? Proamerikietiškų verslo mokyklų kredo – didink konkurenciją kiek įmanoma tiek darbo vietoje tarp individų, tiek tarp pačių darbo vietų. Kuo žmogus daugiau dirba, kuo daugiau stengiasi, tuo daugiau uždirba, vadinasi tuo laimingesnis. Ir kaip ironišką pavyzdį pateikė JAV gyventojų apklausos grafiką nuo 1945 iki 2000 m., kuriame sulyginama “realios” pajamos individui ir to individo laimės indeksas (apibrėžti laimę daugeliui yra neįtikėtinai sunku, todėl buvo naudojami klausimynai su daugybe klausimų, pvz.: “Ar esate patenkintas esama padėtimi?” ir pan.). Ilgainiui, didėjant “realioms” pajamoms laimės indeksas išliko beveik toks pat, netgi su pastebimu nukritimu nuo 1990 m. (keista, bet laimės indeksas buvo aukščiausias 1946–1950 m. kaip tik po II pasaulinio karo, kada “realios” pajamos buvo mažiausios).

Paradoksas – ekonominio augimo indeksas kyla, o laimės indeksas išlieka toks pats ir netgi šiek tiek nukrenta. Klausimas – kur yra riba? Ekonominis augimas, pasak lordo Layard, tai tiesiog gebėjimas dalykus daryti geriau negu anksčiau, efektyviau negu kiti. “Ir aš netikiu į nulinį ekonominį augimą” – nusikvatojo įkyriai, - “ir nesakau, kad pinigai savaime yra blogis, ir kad jie nepadaro žmonių laimingesnių. Galo su galu nesuduriančiajam pinigai atneš stabilumą ir pasitikėjimą rytojumi. Jis taps laimingesnis, be jokios abejonės. Bet aš kalbu apie tą turto ribą, kai nauji daiktai ir sąskaitos banke nebepadaro mūsų laimingesnių.”

“Nebedžiugina”, – kaip sakė Mikė Pūkuotukas. Pinigai ir grynasis pelnas savaime yra neblogas dalykas, bet gal tai nėra pats svarbiausias dalykas? Ką ypatingai pabrėžė, jog kasdieniniame gyvenime mes dažnai lyginame savo laimę su kitų laime, savo uždirbamų pinigų kiekį su kitų uždirbamu pinigų kiekiu. Ir koks apima nusivylimas mano sielą, kai sužinau, jog kaimynas uždirba daugiau, nors, mano nuomone, daro mažiau. Slidus dalykas ta laimė, dažnai daugiau priklausanti nuo mano minties negu nuo pinigų svorio piniginėje.

Tania Singer, Berlyno universiteto psichologė, kognityvinės neurologijos specialistė, specializuojasi “smegenų rievelėse” ir tai, kaip jos lemia mūsų priimamus sprendimus. Ji nustatė, jog empatija ir vokiška sąvoka “Schadenfreude” (džiaugsmas dėl kaimyno nelaimės) – du tarpusavyje susiję dalykai mūsų smegenyse. Esmė – kuo daugiau empatijos, tuo mažiau “džiaugsmo dėl kaimyno nelaimės” ir atvirkščiai. Neišeina džiaugtis kito laime ir nelaime. Valdo arba tas, arba tas. Kaip sako, arba Dievui, arba Momonai.

Kitas eksperimentas – sėdi sutuoktinių pora techinškai sudėtingoje patalpėlėje, kur skenuojamas jų smegenų aktyvumas, prie jų rankų prijungti elektrodai, kurie paeiliui trinkteli nedideliu elektros šoku tai vienam, tai kitam. Priešais juos yra ekranas, kuris aiškiai rodo, kuriam dabar trinktels elektros šokas. Rezultatai – smegenų aktyvumas yra toks pats, kada asmuo pats jaučia elektros šoką ir kada asmuo žino, kad elektra trenkia kitam žmogui. Tas pats smegenų aktyvumas! Jeigu ką.

Kita jos tyrimų sritis – naujosios ekonomikos modelis (tarpdisciplininė ekonominių, psichologinių ir neurologinių tyrimų studija). Trys psichologinėmis aksiomomis paremti ekonominiai modeliai: 1) susitelkimas į asmeninį interesą (konkurencija); 2) susitelkimas į grėsmę (baimė); 3) susitelkimas į rūpestį kitais (altruizmas). Esmė glūdi tame, kad kai žmogus stimuliuojamas baimės, jo kūne išsiskiria kortizolis (cortizol) ir amygdala (amygdalae), tuo tarpu altruizmo arba užuojautos atveju išsiskiria oksidocinas (oxytocin) kuris slopina grėsmės sistemą. Kitaip tariant žmogus pasidaro ... ramesnis. Darė eilę eksperimentų (netgi purškiant oksidociną nosies lašų pagalba, bet to užtenka tik 20 min.), kaip padaryti, kad organizmas gamintų daugiau oksidicino ir kaip sumažinti kortizolio kiekį t.y. kaip pasiekti, kad žmogus mažiau kentėtų nuo streso ir būtų saugesnis, ramesnis. Vienas išvadose skelbtų variantų – meditatyvinės praktikos, kada kontempliuojama užuojauta artimui. Per tris savaites praktikos dalyviai pasiekdavo apčiuopiamų rezultatų.

Joana Silk, antropologijos profesorė Kalifornijos universitete, tyrinėjanti makakas (Macaca radiata) ir babūnus (Papio cynocephalus). Jos stebėjimų ir tyrimų išvados: tos patelės (beždžionių), kurios pasižymi didesniais socialiniais gebėjimais, ilgainiui pasižymėjo aukščiausiu genetiniu atsparumu (t.y. gebėjimas išgyventi ir gimdyti palikuonis). “Čia su žmonėm irgi taip pat?” – buvo klausimas, bet sakė, jog tokių eksperimentų su žmonėmis daryti jai dar neteko.

Buvo šveicarų bankų keli atstovai. Arthuras Vayloyanas, nanotechnologijos daktaras, INSEAD magistras, “Credit Suisse Group” veidas, bandė visus įtikinti globalaus mikrofinansavimo perspektyvomis (grubiai, tai mini paskolos nuo 10 $ labai neturtingiems žmonėms Azijoje, Afrikoje su tikslu kilniaširdiškai jiems padėti vystyti savo verslą ir nereikalauti iš jų milžiniškų palūkanų). Gražiai manipuliavo nežinia iš kur traukiamais skaičiais apie sumažėjusią skurdo statistiką, bet... neįtikino. Kita finansų atstovė – Antoinette Hunziker Ebneter, “Forma Futura” investicijų koncerno smegenys, buvusi Šveicarijos akcijų biržos vadovė, uoliai teigė apie “socialiai atsakingų” investicijų būtinybę. Atrodė nuoširdžiai, burzgė apie “turėtume”, “vertybės”, “(r)evoliucijas”, “nuo kiekybės prie kokybės”, bet konkrečių faktų nepateikė. Apie investicijų pasaulį yra negiliai įkvėpti verčiantis Erwino Wagenhoferio dokumentinis filmas “Darom pinigus” (angl. Let’s make money). Sukelia minčių.

Aš priklausau tai nihilistų kartai, kuri netiki bankais, “McDonald’ais”, “beprotiškom” nuolaidom parduotuvėse, “sąžininga” politika Seime, “kokybišku” genetiškai modifikuotu maistu bei Visų Gerove kapitalistinės ekonomikos girnose. Aš tikiu į gėrį žmonėse, į utopinę visuomenę, bet tai daugiau kažkas migloto, svajingo, nepraktiško, kas padeda man gyventi ir neleidžia užgęsti kaip žmogui.

Ir tada atsistojo indas Sanjit Bunker Roy, “Basakojo” (angl. Barefoot) koledžo Radžastane įkūrėjas. Jo ir jo kolegų filosofija paprasta: didelė dalis žmonijos negali sau leisti aukštojo išsilavinimo ir taip automatiškai pasmerkia save skurdui, tačiau tam, kad tapti inžinieriumi nebūtinai reikia mokėti rašyti ir skaityti. Jie įgalino “beraštę” edukaciją, kurioje nėra nei rašybos, nei skaitymo, bet nuo to išmokti įgūdžiai nėra blogesni. Patys savo rankomis pasistatė minimalius pastatus, gaminasi valgį, instaliavosi saulės baterijas (visi elektriniai įrenginiai koledže naudoja tik saulės energiją), pasistatė ir naudoja lietaus vandens rezervuarus. Paskutiniai jų pasiekimai: atsivežė iš Tombuktu (Afrika) glūdumos 2 moteris - “močiutes” (pasak jo vyrai yra niekam tikę, nes nori tik diplomų ir tada lekia į miestus “užsidirbti”, o moterys ypač “močiutės” nuo 40 m. kruopščios, darbščios ir visada pasilieka su bendruomene) ir per 6 mėn. apmokino jas kaip instaliuoti, naudoti ir prižiūrėti saulės baterijų sistemas. Apmokinimas vyko ženklais, nes mokytojai kalba tik hindi, o moterys savo afrikietišku dialektu. Rezultatai – 2 moterys pačios vienos be niekieno pagalbos per 7 dienas sukonstravo 20 atgabentų saulės baterijų sistemų, kurios 2 kaimus įgalino naktimis turėti šviesą (naktinė edukacija, nes dieną vaikai dirba, valgio ir įvairiausių dirbinių gamyba ir kitos galimybės). Dar vienas svarbus smūgis, kad ši programa ne tik suteikia techninius įgūdžius neraštingoms moterims, bet ir “įgalina” jas (angl. empowerment). Tuos 6 mėn. joms kala į galvas, kad jos ne šiaip sau moterys, bet vienintelės Timbuktu Inžinierės. Pagalvokit, I N Ž I N I E R Ė S! Ir tai ne tik žodžiai, jos iš tikrųjų moka tai daryti. Pasekmėje, Afrikos gentyse socialinę tvarką diktuoja Vyresniųjų Susirinkimas, kuriame išimtinai yra tik vyrai. Tos moterys dabar irgi sėdi tame Susirinkime, nes jos jau nebe moterys, o I N Ž I N I E R Ė S. Mini socialinis sprogimas, įvykęs dėka dviejų dalykų: techninių įgūdžių, kuriuos gali išmokti ir neraštingi, bei įdiegto tikėjimo savimi. Paradoksas, kad daug milijardų tai nekainuoja. Tokių programų jie įvykdę daug, bet esmė už viso šito yra ta, kad “rėmimo” pinigai dažniausiai būna panaudojami tuščiai išvaistant juos į tų pačių vakariečių arba kitokių “sugertukų” kišenes. Kaip pavyzdys, 5 kaimai Afganistane buvo “apginkluoti” tokiomis saulės baterijomis, kuriuos instaliavo ir prižiūri Indijoje apmokintos afganistanietės moterys, tų kaimų gyventojos (jis vėl pabrėžia, kad geros moterys yra tik virš 40 m.). Šis projektas kainavo tiek, kiek kainuoja išlaikyti vieną Jungtinių Tautų darbuotoją metus Kabule (tokių darbuotojų Kabule yra 700). Pelningas sau veiksmas ir darymas vardan ilgalaikės naudos kitam yra du baisiai skirtingi dalykai. Lietuvos ąžuolų giraitės Afganistano kalnuose, saldainių ar pliušinių meškiukų padalinimas vargu bau ar prisideda prie afganistaniečių “įgalinimo” pozityvia socialine prasme. Bet galbūt mes esame įpratę daryti kažką, svarbu, kad iš šono gerai atrodytų. Tikiu, kad rytoj bus geriau...

Wiliamas George’as, vadybos profesorius iš Harvardo Verslo mokyklos (Harward Bussiness School) akcentuojantis autentišką lyderystę (angl. authentic leadership). Ramiai samprotavo apie finansų krizės priežastis godume (lyderiai, kurie asmeninius interesus iškelia aukščiau negu atsakomybę prieš kitus), dėstė apie dilemą “Pinigai vs. Prasmė”. Jo lyderystės apibrėžimas “lyderystė – tai gebėjimas įtikinti pavaldinius, kad jie gali tapti lyderiais.” Lyderio savybės: 1) tikslas dirbti kitiems (plačiąja altruistine prasme); 2) asmeninis praktikavimas tų vertybių, kurias skelbia (žodžiai atitinka darbus); 3) asmeninė disciplina; 4) širdis, ne vien tik intelektas.

Jis atliko eksperimentinius giluminius interviu su 125 vadovais (amžius 23–93 m.). Išvadose teigė, jog lyderystė neturi aiškiai apibrėžto būdingų savybių rinkinio, tai daugiau yra vadovų gyvenimo istorijos – kaip jie grūdinosi, įveikdavo situacijas, bei gebėdavo iš jų pasimokyti. Šios savybės nebuvo įgimtos, bet išvystytos tiek gyvenimo, tiek akademinėse praktikose. Taip pat eksperimento išvadose pabrėžė yaptingą reikšmę emociniam intelektui (EQ), kuris profesoriaus nuomone, dažnai lyderystėje yra svarbesnis už intelekto koeficientą (IQ), nes žmonės yra emocionalios būtybės. Pabaigoje paklausė retorinį klausimą: “Kaip sukurti altruizmu grįstą organizaciją, kuri pakeistų mūsų visuomenę į gerą?”. Jo pačio atsakymas: “Ugydyti lyderius kurie atsakomybę prieš kitus iškeltų aukščiau negu asmeninius interesus.”

Faktas, kad mes esame užkietėję savanaudžiai, klausimas, ar įmanoma ir kaip įmanoma pakeisti mūsų elgesį į labiau socialinę pusę? Kaip sumažinti godumą ir žalingą konkurenciją? Edukacija, vertybių sistema, sąmoningas pasirinkimas, dalinė teisinės sistemos korekcija ir daugelis kitų variantų būtų kaip alternatyvos. Dalai Lama tik draugiškai kaip visada pakikeno ir vėliau surimtėjęs tarė: “Tikiu, kad šitos mintys turės didelę įtaką ateičiai, kad ateityje pasikeis mąstysena. Ar tai nutiks greitai? Kas žino... abejoju... gal kitame gyvenime.” Ir daug juoko.

Išėjus į Ciuricho gatves tarp bejausmių bankų pastatų visa mano euforija šiek tiek priblėso, kaip priblėsta paauglystės meilė, kaktomuša prisitrėškus į racionalią kitų žmonių logiką. Galima visa tai lengva ranka nurašyti į nepraktišką spekuliatyviąją filosfiją, neįgyvendinamą šiuolaikinėje racionalioje visuomenėje. Vienu žodžiu – paistalai. Bet kodėl mes vis dar atsimename Shakespear’ą? Gal iš įpratimo. Kodėl ilgesingai dūsaujame prisiminę vaikystėje mus mylėjusius žmones? Gal iš neturėjimo ką veikti. Koks kipšas sugraudina man širdį, kai prisimenu seną gerą draugą, padėjusį man tada, kai niekas nebenorėjo padėti? Paliksiu šį klausimą neatsakytą, nes tikiu, jog kiekvienas suras savo atsakymą. O pradėti galima, kad ir nuo savęs, kad ir dabar pat.

Ir kartais tikrai sunku šiandieniniame užuomaršiame informacijos pasaulyje atskirti tai, ką mes iš tikrųjų žinome ir tai, ką mes tikime, kad žiną. Jeigu mano gyvenimo tikslas yra būti laimingu, tai kas mane daro laimingesniu?